Kaip vakare namo pareiti ir šaukštuku arbatą semti, ir pirštais pastuksent, ir senti su šita šypsena prakeikta?..
Bala nematė šitos paniurėlių tautos.
Niekas negali būti laimingas už kitą.
Ypač jei kitas pats nenori.
Rytas diena debesis veidas šypsena gėlė juokas draugas mielas brangus staigmena širdis žingsnis žodis svajonė tiesa ateitis šventė saldainis gitara atmintis pilis laikas tikslas dideli maži dalykai blynai susitikimas mėnuo reiškinys atverti ai nežinau kažkas bus gerai tikrai
Visai neskaudžiai tirpsta sniegas. Kaip ir kiekvienais metais, tačiau niekada taip pat. Nes kiekvieną kovą širdyje yra vienu prisiminimu apie pavasarį daugiau negu metais prieš tai. Ir negalima neprisiminti, neatsukti visko iš naujo ir nepagalvoti, ar dar bus geriau.
Juk tokie laisvi, tokie neužsiėmę, tokie nesirūpinantys ir neišvarginti, tokie... Buvom.
Ir kiekvienąkart sniegui tirpstant turi neskaudėti, kad jau nebesam. Gyvenimas nemėgsta kartotis, nors pasaulis - atvirkščiai. Sukasi savo įprastu ratu, įprastu tempu, vėl ir vėl ir vėl ir vėl.
Ir atrodo, kad vis atsisuka dar nematyta puse.
Debesys šiandien buvo balti. Baltutėliai. Kaip nuo pavasario saulės akinantis sniegas.
Kava - šiuolaikinės visuomenės legalus narkotikas, turintis išgelbėti visas pervargusias, neišsimiegojusias, apatiškas sielas nuo niekaip nesibaigiančio nieko-nespėjimo.
O kodėl reikia vis skubėti, bėgti, neturėti laisvos minutės, jokios ramybės, jokio poilsio..
Nes nemokam planuoti? Išnaudoti Laiko?
Tiesiog imti ir padaryti. Kaip sugalvoji. Arba kaip reikia.
Negailint jokio laiko. Jis vistiek praeis. Nėra 'savo' laiko, mes esam laike.
Ir kad jame nepavargtume, geriausiai motyvuoja nuosavos mintys. Kai taip norisi ką nors padaryti, kad negali miegoti. Kai gali atsikelti neprašvitus, kad tik diena prasidėtų kuo anksčiau.
Teigiamos emocijos po vieno darbo įkvepia kitam. Svarbiausia nenutraukti grandinės.
Norai visagaliai.. O svajoti niekada nenusibosta!
- Pūkuotuk! - mandagiai tarė Triušis. - Proto neturi nė krislelio.
- Žinau, - kukliai atsakė Pūkuotukas.
Kad nei viena sekundė nepraeitų veltui.. [the whole world is moving, I'm standing still...]
Kai nesijauti sušalęs po 3 valandų ėjimo naktį miško keliu, kartkartėm prapučiant gaiviam vėjo gūsiui, kai termometras rodo mažiau nei -23°C
Kai šalia žmonės, kurias gali visada Pasitikėti
Kai atsirandi, kur dar nesi buvęs ir iš anksto nežinodamas kur tai bus
Kai iš šonų - tobulai apsnigęs miškas mėnesienoje, o viršuje - akyse pilnėjanti pilnatis su Orionu, Grįžulo ratais ir visais kitais
Kai užaugęs tiki tikromis pasakomis, nes tau jas seka prieš miegą
Kai pūti ledėjančius burbulus ir jie virsta spalvotomis snaigėmis
Kai vidury nakties iškeli vėliavą ir ne tik mintyse giedi himną (ir dar susimąstai, kaip buvo prieš tuos 93 metus)
Kai saulė spindi ant sniego iš ryto, ir eini per pusiau užšalusius upelius, bebrų namus, keistus medžius ir randi pėdsakus, lizdus ir kaimus
Kai visur spėji, ypač į traukinius, ir turi daug termosų su nesibaigiančia arbata
Kai visko tikimybė yra 1/2
Kai viskas yra kaip turi būti, kai yra laikas gyventi ir...
"Žmogus iš esmės yra istorija. Pats savaime istorija. Žmogus yra sudėtas iš atsiminimų apie savo jau nugyventą laiką, išminčių ir svajonių apie ateitį. Tai yra esmė." /Justinas Marcinkevičius/
Kad kas nors gyvenime ateitų į galvą, reikia pačiam viską patirti.
Net iš kitų klaidų negali mokytis, savų nepatyręs.
Ir savigarba nedažnai leidžia kitų klausyti.
Sveikas protas ir nuojauta - retenybė.
Tad klyskite, žmonės brangieji. Kitiem lemta tylėti. Ir stebėti Jūsų klaidas iš šono.
Niekuo negalima padėti, nes Jūs negalit suprasti. Tai juk Jus liečia. O kur Jūs patys, ten ir subjektyvumas. Ir jūs galvojat.
Kalakutas irgi galvojo...
Ir galiausiai nepatikėsit, kad kas nors gali geriau už Jus žinoti. Bet juk gali. Taip akivaizdu.
Daug laiko tam paskyriau. Daug minčių. Ir didelės problemos. Iš tikrųjų viskas taip paprasta.
Nelauk laimės - ji neateis.
Ji visai šalia, atsargiai, neužmink.
Skauda, kai sparnai dygsta.
Nes saulė šviečia, nes norisi augti, nes akys kyla į dangų.
Ir didelis akmuo nuo širdies nukrito vieną rytą. Po pusės metų.
Tik keli akmenukai liko pririšti prie rankų, kojų ir minčių.
Atstumai išnyksta. Per vieną dieną praeina 3 paros. Ribas sukuriame mes patys. Patys ir sunaikiname.
Ir kai jau nebeliks ribų ir pririštų akmenų liksiu tik aš viena. Na, nebent dar vienatvė. Mano vienatvė liks amžinai.
Nesakyk nieko negatyvaus, nes būsi bambeklis.
Nekritikuok, juk reikėjo geriau pačiam daryti.
Nesibark - jie nežino, ką daro.
Nešnekėk rimtai - jiems nuobodu.
Tau nepatinka - Tavo problema.
Neverk - tai niekada nebus teisinga.
Nešvaistyk laiko blogoms mintims, blogai nuotaikai, blogiems dalykams.
Kalbėti tik gerai arba nieko.
(O tai reiškia)
Nieko.
Nieko.
Nieko.
(galiausiai. turbūt dar ir dėl to tiek daug tyliu)
