Skauda, kai sparnai dygsta.
Nes saulė šviečia, nes norisi augti, nes akys kyla į dangų.
Ir didelis akmuo nuo širdies nukrito vieną rytą. Po pusės metų.
Tik keli akmenukai liko pririšti prie rankų, kojų ir minčių.
Atstumai išnyksta. Per vieną dieną praeina 3 paros. Ribas sukuriame mes patys. Patys ir sunaikiname.
Ir kai jau nebeliks ribų ir pririštų akmenų liksiu tik aš viena. Na, nebent dar vienatvė. Mano vienatvė liks amžinai.
Nes ji laisva.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą