Visai neskaudžiai tirpsta sniegas. Kaip ir kiekvienais metais, tačiau niekada taip pat. Nes kiekvieną kovą širdyje yra vienu prisiminimu apie pavasarį daugiau negu metais prieš tai. Ir negalima neprisiminti, neatsukti visko iš naujo ir nepagalvoti, ar dar bus geriau.
Juk tokie laisvi, tokie neužsiėmę, tokie nesirūpinantys ir neišvarginti, tokie... Buvom.
Ir kiekvienąkart sniegui tirpstant turi neskaudėti, kad jau nebesam. Gyvenimas nemėgsta kartotis, nors pasaulis - atvirkščiai. Sukasi savo įprastu ratu, įprastu tempu, vėl ir vėl ir vėl ir vėl.
Ir atrodo, kad vis atsisuka dar nematyta puse.
Debesys šiandien buvo balti. Baltutėliai. Kaip nuo pavasario saulės akinantis sniegas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą