Aš ieškau, nieko nepametęs

Jei gyventume pasakoje,
nieko neieškočiau ir nepamesčiau.

Nes viskas baigsis gerai, ar ne?

Straight to the valley of the great divide
Out where the dreams all hide
Out where the wind don't blow
Out here the good girls die
And the sky won't snow
Out here the bird don't sing
Out here the field don't grow
Out here the bell don't ring
Out here the bell don't ring
Out here the good girls die
Now Cinderella don't you go to sleep...


  


Vėl vaikštau vienas, neramus...                        Out here .
Ne šitam laike, ne šitam pasauly.

Prajuokink pasaulį

Ir pasaulis prajuokins tave.

Nes negali numirti neišėjęs į gatvę su kvaila šukuosena, nenusišypsojęs žmogui mėnulyje ir tiesiog nepasirodęs visišku žiopliu.

Kai visi stereotipai, etiketas, taisyklės, aplinkinių nuomonė yra kažkur.
Turiu tiek laisvės, kiek nepasiekia kitų laisvė.
Ištiesiu rankas ir bėgsiu per gatvę, suksiuos ir šokinėsiu, juoksiuos ir šypsosiuos.. O saulė švies ir ištirpdys paskutinį sniegą, paskutines užšalusias širdis, paskutines abejones.

Tiesiog gera gyventi kiekvieną akimirką.
Linksmą, draugišką, šiltą, neramią, laukiančią, besijuokiančią, rimtą, galvojančią, šokančią, žiūrinčią, liūdinčią, norinčią, pasiduodančią, pradedančią, matančią, svajojančią, dovanojančią, pasiimančią, kuriančią, planuojančią, besidalinančią..
Bet visada
n e n u s p ė j a m ą.
         Nes bet kada gali pradėti j u o k t i s.


Juokis, gyvenime, juokis
Pajaco juoku!
Tegul mano akys nemato,
Kas juoda, klaiku.
Kur bus ta vieta
Nežinau aš
Ir tu nežinai
Kai trūks tavo juoko kaskada
Ir dings amžinai.

I‘ll be here in 5 minutes. If not, read this again.

Ach, tas laiko neturėjimas.

Sugalvoju ką nors ir tai pasimeta tarp visko. Bandau prisiminti, prisiminti dar ir dar kartą. Bet nebeprisimenu. Pamiršau galutinai. Dar viena nauja mintis pradingo.
Kartais lieka šiokių tokių nuotrupų - žodžių, sakinių, jausmo, šypsenos. Tai dažniausiai ir būna panaudojama šitiems gyvenimo pastebėjimams. Pastebėjimams-priminimams apie kažką daug geresnio, kas buvo iš pradžių sugalvota. Bet neišsilaikė tarp kasdienybės reikalų lavinos.

Note-to-myself. Užsirašyti, viską reikia užsirašyti.

O jei turėčiau laiko, kas būtų kitaip?
Laiko trūkumą galima suvokti tik tada, kai akimirka užfiksuoja smulkmenas kažkur pasąmonėje. Ir nėra kada pasigilinti, nes tų smulkmenų be galo daug.
O jei laiko yra, tai tos smulkmenos, matyt, jo negaišina ir nesimaišo po akim. Ir gyvenimas bėga pro šalį neužkliūdamas.


Tik kartais taip gera neturėti laikrodžio.
Laikrodžių neturim, turim laiko, daug daugiau nei laikrodyje telpa.
Tad dar 5 minutes. Išnaudoti tam, kas Svarbu.
Vis dėlto užtrunka tai surasti.
Tarp visko.
Prisiminti.

Ir apie ką aš čia. Negalima laiko turėti arba ne.
Laiką galima išnaudoti arba paleisti vėjais.
Kad tik padėtų.

Negali be dangaus gyventi. Negali gyvent ir be žemės.

Dangus nusileidžia ant žemės. Lopinėlis melsvais/rausvais/violetiniais/pilkais pakraščiais. Ir nebeturi ko prarasti ir ką atrasti, nes viskas jau čia. Dangus ant žemės. Nuleistas, uždarytas į stačiakampį su mėnulio pjautuvo šypsena kampe. Ak, pabūk dar truputį. Tobulo žydrumo, skaidraus spindėjimo ir begalybės akimirką.

Nejaugi švytinčiam kaip lėkštė reiks vaikščioti lig žilo plauko?

yuuuuupiii

Kaip vakare namo pareiti
ir šaukštuku arbatą semti,
ir pirštais pastuksent, ir senti
su šita šypsena prakeikta?..

Bala nematė šitos paniurėlių tautos.
Niekas negali būti laimingas už kitą. 
Ypač jei kitas pats nenori.



Rytas diena debesis veidas šypsena gėlė juokas draugas mielas brangus staigmena širdis žingsnis žodis svajonė tiesa ateitis šventė saldainis gitara atmintis pilis laikas tikslas dideli maži dalykai blynai susitikimas mėnuo reiškinys atverti ai nežinau kažkas bus gerai tikrai

Atplaukę debesys sustoja virš galvos/ pavargę debesys pavasario spalvos

Visai neskaudžiai tirpsta sniegas. Kaip ir kiekvienais metais, tačiau niekada taip pat. Nes kiekvieną kovą širdyje yra vienu prisiminimu apie pavasarį daugiau negu metais prieš tai. Ir negalima neprisiminti, neatsukti visko iš naujo ir nepagalvoti, ar dar bus geriau.

Juk tokie laisvi, tokie neužsiėmę, tokie nesirūpinantys ir neišvarginti, tokie... Buvom.
Ir kiekvienąkart sniegui tirpstant turi neskaudėti, kad jau nebesam. Gyvenimas nemėgsta kartotis, nors pasaulis - atvirkščiai. Sukasi savo įprastu ratu, įprastu tempu, vėl ir vėl ir vėl ir vėl.
Ir atrodo, kad vis atsisuka dar nematyta puse.
Debesys šiandien buvo balti. Baltutėliai. Kaip nuo pavasario saulės akinantis sniegas.