Keliu manuoju ėjo,
Su karšta meilės priesaika,
Atodūsiu tyliu.
Bet ją sustabdė karas
Ir niekas nežydėjo.
Ir mylinčiai,
Belaukiančiai
Neparnešiau gėlių.
Todėl sakau, mylėkite
Vaivorykštes ir sodus,
Nepykite, jei dienos
Rudenės darganos.
Nes taip gražu gyventi,
Eit per laukus rasotus,
Kai niekur negirdėti
Skaudžios karų tylos.
Todėl sakau, gyvenkite,
Kaip galite atminę
Mūs vardą nebešaukiamą
Sustojusiam kely.
Ir saugokit, ir saugokit,
Ir saugokit gimtinę,
Kai švenčiate jaunystę
Ar ilsitės žili...
Ir kodėl būtinai reikia atsidurti ant bedugnės krašto, kad pajaustum - gyvenimas ne amžinas..
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą