Ką tik iškritęs sniegas girgžda ypatingai. Tą pačią sekundę, kai besileidžianti snaigė paliečia jau ant žemės esančią snaigę, jas abi prispaudžia žengiančio žmogaus koja, lengvai slysteli ir pasigirsta tas nepakartojamas garsas. Jo ir klausėsi mergaitė, eidama miško pakraščiu. Taip retai tenka eiti sningant tokioms purioms snaigėms per pat viduržiemį. Snaigės-naujokės krenta ant žemės ir ten užkloja snaiges-senbuves. Ir mergaitė tampa pirmuoju žmogumi, savo kojomis paliečiančiu šią trapią akimirką. Ji palieka savo pėdsakų duobutes atokiame kelyje, kad į jas vėl prisnigtų. Ir kitas vienišas keliautojas, atradęs tą patį kelią, galėtų reflektuoti tą pačią akimirką... Ir tą girgždėjimą.
Miškas mergaitei buvo fantastiškai gražus. Kiekviena mažiausia medžio ar krūmo šakelė buvo padengta lengvu baltu sluoksniu, kuris net ir saulei nešviečiant blizgėjo. Kaip blizga ką tik iš dangaus nusileidęs kristalas. Jokio pašalinio garso, jokio nereikalingo judesio, jokios nereikalingos spalvos - tobula gamtos harmonija.
Ir tik sniego girgždėjimas sudrumsčia tylą, tik pavieniai vėjo gūsiai šnara per medžių viršūnes.
Kelias atrodė begalinis, kol nenustojo snigti.
Mergaitei metas namo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą