Kai pasidaro nepaneigiamai akivaizdu, kad migei kažkas darosi, kad jos kojos jau senokai makaruoja išlindusios pro debesies kraštą.. Belieka padaryti išvadas:
1. Žiema jau per ilga. Per tamsu čia. Kaip galima nesvajoti apie šviesą ir šilumą?
2. Kai svajojimui neskiri pakankamai dėmesio, jis pradeda vogti tavo laiką, kai labiausiai nereikia..
3. Laiko turim daugiau nei laikrodyje telpa, bet jis kažkoks nevaldomas vis tiek.. Ir jame neįmanoma susigaudyti.
4. Per dažnai ima atrodyti, kad svajonės persikelia į realybę. O tai Viską supainioja!
5. Taip norisi atverti naujus pasaulius, tobulėti tobulėti tobulėti, viską, kas nepažinta traukti į save.. Kad kasdienybė neturi galimybių įsikišti.
6. Dar būtinai reikia bandyti su galva pramušti sienas, kažkur atsitrenkti, kristi, keltis, nebūti įleistam per duris ir ropštis per langus..
7. Paprasti nepaprastumai ir atstumai. Tiesiog užklumpa taip, kad negali leisti jiems praeiti pro šalį.
8. Žmonės, žmogai, draugai aplinkui. Šildo ir džiugina, tirpdydami Laiką.
9. Ir galiausiai tas noras eiti eiti eiti, viską apeiti savom kojom, per sniegą, ledą, balas, pelkes, šaligatvius, kelius ir kelkraščius. Kad sugrįžtum į pradžią viską kitaip pamatęs.
10. ir t.t. iki milijono atsikalbinėjimų.
Išvadų išvada turėtų būti tokia: priežastis - tik 1, nes visos kitos - 0 0 0 0 0 0
Ką gi, nulipkit nuo mano debesio :)
Nes ir man jau laikas nuo jo ropštis žemyn, bo geruoju nesibaigs :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą