Braškių uogienė

Turiu!

Uogienės. Braškių. Stiklainiukas nedidelis, bet jame telpa visa vasara. Tas kvapas... pas močiutę kaime. Ir ne per mažai cukraus. Ir ne per daug. Šaukštu išgraibai nedidelę uogytę ir suvalgai. Gera širdyje. Taip, kad net ištirpsta sniegas akimirkai. Atrodo, kad jis pavirto į cukrų - juk abu vienodai balti. Bet tik akimirką.

Įsiveržia Jo Didenybė Netikėtumas. Pasijunti pričiuptas nepasiruošęs. Uogienė varva pro šaukšto kraštą. Tai štai kur ji visada dingsta...

Saldumas - silpnybė. Tačiau kartais tenka ieškoti paguodos stiklainyje uogienės.

1000000 priežasčių nebūti ant žemės

Kai pasidaro nepaneigiamai akivaizdu, kad migei kažkas darosi, kad jos kojos jau senokai makaruoja išlindusios pro debesies kraštą.. Belieka padaryti išvadas:

1. Žiema jau per ilga. Per tamsu čia. Kaip galima nesvajoti apie šviesą ir šilumą?
2. Kai svajojimui neskiri pakankamai dėmesio, jis pradeda vogti tavo laiką, kai labiausiai nereikia..
3. Laiko turim daugiau nei laikrodyje telpa, bet jis kažkoks nevaldomas vis tiek.. Ir jame neįmanoma susigaudyti.
4. Per dažnai ima atrodyti, kad svajonės persikelia į realybę. O tai Viską supainioja!
5. Taip norisi atverti naujus pasaulius, tobulėti tobulėti tobulėti, viską, kas nepažinta traukti į save.. Kad kasdienybė neturi galimybių įsikišti.
6. Dar būtinai reikia bandyti su galva pramušti sienas, kažkur atsitrenkti, kristi, keltis, nebūti įleistam per duris ir ropštis per langus..
7. Paprasti nepaprastumai ir atstumai. Tiesiog užklumpa taip, kad negali leisti jiems praeiti pro šalį.
8. Žmonės, žmogai, draugai aplinkui. Šildo ir džiugina, tirpdydami Laiką.
9. Ir galiausiai tas noras eiti eiti eiti, viską apeiti savom kojom, per sniegą, ledą, balas, pelkes, šaligatvius, kelius ir kelkraščius. Kad sugrįžtum į pradžią viską kitaip pamatęs.
10. ir t.t. iki milijono atsikalbinėjimų.

Išvadų išvada turėtų būti tokia: priežastis - tik 1, nes visos kitos - 0 0 0 0 0 0

Ką gi, nulipkit nuo mano debesio :)
Nes ir man jau laikas nuo jo ropštis žemyn, bo geruoju nesibaigs :)

Girgždėjimas

Ką tik iškritęs sniegas girgžda ypatingai. Tą pačią sekundę, kai besileidžianti snaigė paliečia jau ant žemės esančią snaigę, jas abi prispaudžia žengiančio žmogaus koja, lengvai slysteli ir pasigirsta tas nepakartojamas garsas. Jo ir klausėsi mergaitė, eidama miško pakraščiu. Taip retai tenka eiti sningant tokioms purioms snaigėms per pat viduržiemį. Snaigės-naujokės krenta ant žemės ir ten užkloja snaiges-senbuves. Ir mergaitė tampa pirmuoju žmogumi, savo kojomis paliečiančiu šią trapią akimirką. Ji palieka savo pėdsakų duobutes atokiame kelyje, kad į jas vėl prisnigtų. Ir kitas vienišas keliautojas, atradęs tą patį kelią, galėtų reflektuoti tą pačią akimirką... Ir tą girgždėjimą.
Miškas mergaitei buvo fantastiškai gražus. Kiekviena mažiausia medžio ar krūmo šakelė buvo padengta lengvu baltu sluoksniu, kuris net ir saulei nešviečiant blizgėjo. Kaip blizga ką tik iš dangaus nusileidęs kristalas. Jokio pašalinio garso, jokio nereikalingo judesio, jokios nereikalingos spalvos - tobula gamtos harmonija.
Ir tik sniego girgždėjimas sudrumsčia tylą, tik pavieniai vėjo gūsiai šnara per medžių viršūnes.
Kelias atrodė begalinis, kol nenustojo snigti.

Mergaitei metas namo.

Tik dar vienas gabalėlis šokolado.. ir einu miegoti

- Tikrai. Pažadu.
- Tai neik dar, pašnekėkim.
- Tai kad man rytoj anksti keltis, paskaitos ir visa kita.
- Bet juk tu dar nepavargus.
- Užtat būsiu pavargus rytoj.
- Gi nepavargsi, tu stipri :)
- Taip taip, miegas silpniems, ką jau padarysi : > Pats eik miegoti :P
- Oi ne.. Neužmigčiau vis tiek..
- Aha tikrai, kai taip "anksti" keliesi, tai ir nesimiega po to..
- :P čia dėl pilnaties viskas.
- Nejaugi? :D
- Taip, tu žiūri į mėnulį, mėnulis žiūri į tave ir kaukti tik norisi.. Ir visai ne miegoti
- Tai nežiūrėk tu į jį..
- Kad kažkaip daugiau nėra kur žiūrėti.. Langas ir ekranas. Asfaltas, pliki medžiai. Purvinas sniegas. Keli niūrūs žibintai. Viskas matosi tik dėl to, kad šviečia skritulys iš aukščiau.
- Romantika?
- Kokia čia romantika.. Vienas pats.. Va čia tai romantika http://www.youtube.com/watch?v=bnLSAqyzCtQ
- Ai ai.. Tai dėl to ir nemiegi per naktis, romantika traukia?
- Turbūt kad ne knygos.. Ir tai nėra patologija beje.
- Chi chi, matyt bus fiziologija.
- O potraukis šokoladui jau galėtų būti laikomas patologišku, jei...
- Plyta per dieną?
- Aha, būtent plyta per dieną. Hiperglikemija, papildomas krūvis kasai, ir kita, na, turbūt pati įsivaizduoji..
- Geriau nereikia :D
- Bijai liekamųjų reiškinių?
- Kokių, pavyzdžiui? Perdėtai geros nuotaikos, saldumo priepuolių, nesibaigiančio juoko?
- Šituos ir be šokolado gali sau diagnozuoti :D
- Na dabar jau nebeįmanoma nustatyti, kas kiek įtakos padarė: įgimti bruožai ar šokoladas :) O gal čia išvis nemalonumų malšinimo lašai kokie kalti dėl visko?
- Ar ir šituos dar praktikuoji? Mat kokia.. Nebandei niekada tiesiog išgert arbatos? Paprasčiausios arbatos.
- Tai kaipgi be jos. Puikus tirpiklis viskam praktiškai :D Gi žinai, kad aš tik juokauju.
- Pokštininkė didžioji.
- Laimei ir meilei nereikia jokių tinktūrų, eliksyrų, cukraus ar šokolado. Reikia tik žmonių šalia.
- <3
- O dabar jau tikrai einu miegoti. Šokoladas visiškai baigėsi :D
- Ką jau su tavim darysi. Labanakt, žmogau šalia.
- Taip, nematomas draugas irgi nusipelno saldžių sapnų.. Labos :)

It's written in the stars

Kokie atsitiktinumai suveda žmones?

Kaip atsitinka, kad sutinki tuos, kuriuos sutinki?

O kaip jeigu visi susitikusieji suauga į Grupę - suprantančią kiekvieną iš pusės žodžio, vis susijuokiančią ir pasiilgstančią.. buvimo kartu?

Turbūt viskas daug paprasčiau nei atrodo. Svarbiausi - pirmieji žingsniai... Nuoširdumo, optimizmo, smulkmenų pabarstymas - kad visi žinotų kryptį. Ir rastų kelią.

Džiaugtis, kad susitikom

(gera pradžia - pusė darbo)

Per save

Ar gali leisti sau būti silpnu ir pavargusiu?
Tarsi nuo to kas nors pasikeistų.
Sustabdykit pasaulį, noriu išlipti. Palaukit, kol pailsėsiu, atsigausiu. Kol sugalvosiu, KĄ DARYTI. Kol išspręsiu kitas problemas. Kol turėsiu Idėjų. Kol galėsiu valdyti situaciją, o ne leistis valdomas.

O tos mintys - pabėgėlės.
Vienas smulkus grūdelis, atsiradęs galvoje, užkrečia viską aplinkui ir nesileidžia suvaldomas, verčia jaudintis ir neduoda ramybės.

Tik šįkart tikrai bijau ir nežinau, ar man pavyks. Vieta, kur dabar esu - ne mano. Bet negalima jos palikti, kol jos nesurasiu. Vietos. Savo.