Kartą gyveno toks Įkvėpimas. Jis vaikščiodavo po pievas, rasas, paupius ir pamiškes, ant ką tik iškritusio sniego ir lietui lyjant, po vaivorykštėmis ir per rūką ir dar daug daug kur. Jis niekada nieko nelaukdavo, nes žinojo, kad Jo labai daug kas laukia. Kad daug kam jis buvo mirtinai reikalingas. Dėl to jis nuolat keliaudavo po pačias įvairiausias vietas, kad tik spėtų būti visur, kur reikia.
Tačiau Įkvėpimui buvo labai sunku rasti savo vietą tarp žmonių. Jis matė, kad žmonės, kuriuos jis sutikdavo buvo pavargę, nelaimingi ir gyvenime tik plaukiantys pasroviui. Įkvėpimas negalėjo padėti tokiems žmonėms, nes toje širdies vietoje, kur jis turėtų apsigyventi, jau būdavo patogiai ir ilgam įsitaisę stresas, liūdesys ir neviltis. Nepriimtas Įkvėpimas turėdavo keliauti toliau.
O toliau jis rasdavo žmones, kurie jo ieškodavo ir laukdavo. Jiems reikėjo Įkvėpimo gyventi, dirbti, kurti, mylėti. Svajotojai ir romantikai laukdavo Įkvėpimo pasirodant saulei tenkant ir leidžiantis, sukantis Grįžulo ratams, parke sėdint ant suoliuko, žiūrint pro langą per paskaitas... Ir jis anksčiau ar vėliau ateidavo, suteikdamas naujų postūmių ir galimybių ne vien tik egzistuoti, bet ir gyventi.
Galiausiai Įkvėpimas rasdavo tokių žmonių, kurie jo neieškojo ir nelaukė, tačiau visada mielai įsileisdavo. Įkvėpimas jiems padėdavo viską padaryti dvigubai greičiau, dėl to džiaugtis trigubai daugiau ir tūkstantį kartų labiau skatindavo viskuo pasidalinti su aplinkiniais. Ir tobulas gyvenimas tapdavo dar tobulesnis.
Juk dažniausiai mes net neįtariame, kiek nedaug trūksta, kad prasidėtų dideli atradimai.
- Man prašau arbatos su Įkvėpimu.
- Minutėlę..
Aš tik paprastas žmogus. 
