Čia mes buvom, ėjom, bėgom, juokėmės, tikėjomės ir laukėm. Be galo laukėm, dienas skaičiavom valandom..

Dar dabar čia nieks nepasikeitę, viskas kaip tada. Ir aš atsimenu lyg būtų buvę vakar. Kiekvienas žingsnis primena istoriją, kiekvienas daiktas kalba.. Pragaras rojuj, rojus - pragare.

Bet ne vakar.. Ir tada aš net nesvajojau, apie DABAR.

Aš negalėjau įsivaizduoti, kas atsitiks ir kur nueisim, kur išsiskirsim ir susitiksim, ką išmoksim ir ką rasim. Peržengtos įsivaizduotos ribos. O šiandien vėl nebeįsivaizduoju.

Nepalaužiamieji palūžta bandydami palaužti tai, kas nepalaužiama, pakeisti tai, kas nepakeičiama.

Tikėjimo tvirtovės griūna, nes nebėra kuo tikėti.

Ir vėl viskas taip nepatvaru, laikina, iliuziška ir netikra..

Tik vienas atsitiktinumas - ir viskas pasikeis.

Pasaulis - už mus.

Prieš mus - tik mes patys

J.M.

BFF

Vienas iš stebuklingiausių dalykų pasaulyje yra draugai.
Kas iš visų pasaulio žmonių milijardų tave suriša būtent su tais keliais, su kuriais kiekviena akimirka suteikia laimę? Kai gali būti toks, koks esi, kai susikalbi iš pusės žodžio, daliniesi slapčiausiom mintim ir paslaptim, idėjomis, džiaugsmais ir rūpesčiais.
Kai net amžinybę nesimačius niekas nepasikeičia.

Minčių skaitymas kiekvieną kartą iš naujo stebina. Kaip?
Gal esam iš tos pačios žvaigždės. Antros, trečios, dešimtos,... vienos žvaigždės pusės.