Laimingu per prievartą nepadarysi. Ir būti nepriversi..
Vilniuje per daug nelaimingųjų.
Juos per tą daugumą stumdo, guja.
Abejingi sielvartui bei kančiai
skrybėles jų teršia net balandžiai.
Tai grupelėm, tai po vieną vaikšto
paskui savo nelaimingą žvaigždę,
kol, vargų nualinti, užminga.
O nubunda irgi nelaimingi.
Štai aš valgau Kijevo kotletą -
Ir akis aukštyn pakelti gėda:
Prie staliuko gretimo atletą
Širdgėla jau dešimt metų ėda.
Ir apkarsta man gira su kmynais,
Negardus dorai uždirbtas kąsnis.
Guodžiuosi, kad jo abi kaimynės
Triskart ir už jį nelaimingesnės.
Žinoma, paguoda ne didžiausia.
Tuo metu prisėda jaunikaitis,
Sako: „Va, kai pirmąsyk žudžiausi..."
Aš pabėgu net neatsiskaitęs.
Kur pabėgsi, kur tu pasidėsi...
Prie namų manęs jau laukė dviese.
Kol jie savo karčią dalią dėstė,
Baisiai man kiti parūpo miestai.
Pagalvojau apie Samarkandą -
Ten gal nelaimingų pasigenda?
Jaučia gal nelaimingųjų stoką
Priemiesčiai nauji Vladivostoko?
...
Net šventam kantrybė gali trūkti
Visokiausi būsimi skeletai
Vaikšto, zirzia, o pikčiausia - trukdo
Mums nelaimes nuosavas išlieti.
